Škotija - buvusi nepriklausoma karalystė šiaurės vakarų Europoje. Dabar tai viena is 4 šalių, sudarančių Jungtinę Karalystę. Škotija užima šiaurinį Didžiosios Britanijos salos trečdalį bei Hebridų, Orknio ir Šetlando salas. Rytinius Škotijos krantus skalauja Šiaurės jūra, šiurinius ir vakarinius krantus - Atlanto vandenynas, pietvakarinius krantus - Airijos jūra. Škotijos sostinė ir antras pagal dydį miestas Edinburgas yra vienas didžiausių Europos finansų centrų. Didžiausias Škotijos miestas yra Glazgas, kuris yra ir Didžiojo Glazgo konglomeracijos centras. Nuo 1996 m. balandžio 1 d. Jungtinės Karalystės parlamento sprendimu Škotija yra padalinta į 32 sritis.

ISTORIJA

Pirmieji gyventojai Škotijoje atsirado apie 8 000 m. pr. m. e. Pirmosios nuolatinės gyvenvietės datuojamos 6000 m. Pirmieji gyventojai buvo mezolitinių, o nuo maždaug 4000 m. pr. m. e. neolitinių kultūrų medžiotojai ir žvejai. Anksčiausi archeologiniai radiniai patvirtinantys žmonių gyvenviečių ir kulto vietų egzistavimą yra iš maždaug 6000 m. pr. m. e.

Rašytinė Škotijos istorija prasideda romėnų užkariavimų laikotarpiu, kai buvo užkariautos ir Britanijos pavadinimą gavo dabartinė Anglija ir Velsas. 82-208 mūsų eros metais romėnai buvo keletą kartų įžengę į regioną. Dalis pietinės Škotijos kurį laiką buvo patekusi netiesioginei Romos valdžiai, tačiau romėnai čia ilgesnį laiką neišsilaikė. 122-128 m. tarp Taino ir Solway upių buvo pastatyta Adriano siena, kuri atribojo nuo Škotijos romėnų Britaniją.

503 m. dabartinės škotijos vakaruose išsikėlė skotai, keltų gentis iš Airijos.

Istoriškai, vėliausiai nuo XIV a. Škotijoje ėmė išsiskirti du kultūriniai regionai – daugiausia škotiškai, o vėliau angliškai kalbantys Lowlands (Žemutinė Škotija) ir daugiausia gėliškai kalbantys Highlands (Hailandas, Aukštutinė Škotija). Žemutinė Škotija labiau buvo įtakojama Anglijos, ji buvo labiau pažeidžiama puolimo sausuma iš pietų atveju, be to labiau perėmė Anglijos įtaką dėl geografinio artumo ir prekybinių santykių su pietiniais kaimynais, nors Škotija turėjo stiprius prekybinius ryšius ir su kontinentine Europa. Nepaisant to gėlų kalba atskirose Žemutinės Škotijos dalyse išliko gana ilgai, Galloway ir Carrick regionuose iki pat XVIII a. ar net XIX a. Yra užfiksuota, kad Dunblane ir Auchterarder regionuose gėlų kalba buvo šnekama dar ir po reformacijos. Skirtingai nei paprastai manoma, Žemutinės ir Aukštutinės Škotijos riba nebuvo statiška, keitėsi keletą kartų.

Išskirtinis Aukštutinės Škotijos bruožas buvo iki XVIII a. gyvavusi klanų sistema. Žinomiausi klanai buvo Campbell, McGregor, McDonald, McKenzie, McKay, McLeod, Robertson, Grant ir kiti. Žemutinei Škotijai buvo būdingas feodalinės sistemos variantas susiformavęs po normanų užkariavimo Anglijoje, žymiausios giminės iš kurių kilo dauguma monarchų buvo Stewart, Bruce, Douglas, Porteous ir Murray arba Moray. Hailandas ilgą laiką išliko katalikybės bastionu, net ir po to, kai Žemutinėje Škotijoje tvirtai įsigalėjo kalvinizmas.

Škotijos nepriklausomybės karų metu (maždaug 1290 – 1363 m.) škotai sukilo prieš Anglijos įtaką ir kišimąsi į škotų reikalus. Šiems karams vadovavo seras William Wallace, o vėliau Robert the Bruce, kuris laimėjo lemiamą Bannockburn mūšį prieš anglus 1314 m.

Nepriklausoma Škotijos karalystė 1603 m. sudarė personalinę uniją su Anglija, kai Škotijos karalius Džeimsas VI po Elžbietos I mirties paveldėjo ir Anglijos sostą. Ši unija buvo formaliai įteisinta 1707 m. gegužės 1 d. Unijos Aktu, kurį sudarė Anglijos ir Škotijos parlamentai. Škotijoje unija buvo labai nepopuliari, nes ji buvo sudaryta dėl Škotijos ekonominio silpnumo ir anglų tarifų spaudimo. Įgyvendinant sutartį buvo panaikinti Anglijos ir Škotijos parlamentai, o jų galios perleistos naujam parlamentui, kuris posėdžiavo Londone ir tapo Jungtinės Karalystės parlamentu. Taip pat įgyvendinta muitų ir monetarinė sąjunga. Kai kurios Škotijos institucijos liko savarankiškos, ypatingai iš teisines sistemos. 1800 m. Škotija kartu su Anglija, Velsu ir Airija tapo Jungtinės Karalystės dalimi. Galiausiai nauja valstybė tapo Jungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaures Airijos Karalyste.

1979 m. gegužės 1 d. referendumu atmesta vidaus savivalda. 1997 m. rugsėjo 11 d. referendumo metu didžioji dalis Škotijos gyventojų pritarė idėjai sukurti Škotijos parlamentą, nepriklausomą nuo Londono. 1999 m. buvo išrinktas Škotijos parlamentas, kuris liepos 1 d. pradėjo darbą. Tai buvo pirmasis Škotijos parlamento susirinkimas nuo 1707 m. Naujasis Škotijos parlamentas gavo teises spręsti specifinius Škotijos reikalus ir ribotą galimybę keisti mokesčius.

GEOGRAFIJA

Škotija yra šiaurinėje Didžiosios Britanijos salos dalyje ir užima apie trečdalį jos teritorijos. Be pagrindinės šalies teritorijos Škotiją sudaro keletas salynų, tarp jų Šetlando, Orknio ir Hebridų salos (skirstomos į Vidinius Hebridus ir Išorinius Hebridus). Pagrindinėje teritorijoje galima išskirti tris geografines ir geologines zonas, žiūrint iš šiaurės į pietus: kalnuotoji Hailandas (Highlands), Central Belt žemuma ir kalvota Southern Uplands. Šiaurinėje dalyje yra Kaledonijos ir Grampiano kalnai. Didžioji dalis škotų gyvena centrinėje žemumoje, kurioje yra ir trys iš šešių didžiausių šalies miestų (Edinburgas, Glazgas ir Sterlingas) bei daug kitų didelių miestų. Iš likusiųjų gyvenotojų dauguma gyvena šiaurės rytų Žemutinėje Škotijoje (North-East Lowlands), kur yra du iš likusių trijų didžiausių miestų (Aberdinas ir Dandis).

Pagrindinės upės: Klaidas (Clyde), Tvidas (Tweed), Tėjus (Tay).

Svarbiausi ežerai: Lomondas, Nesas, Loch Lochy, Loch Maree, Loch Tay.

Svarbiausi miestai: Glazgas (Glasgow, didžiausias miestas; jame ir apylinkėse gyvena apie pusę Škotijos gyventojų), Edinburgas, Aberdinas (Aberdeen), Dandis (Dundee), Invernesas (Inverness), Sterlingas (Stirling).

Škotijos šiaurėje driekiasi Šiaurės Škotijos kalnynas, raižyta, tačiau labai graži vietovė, kurioje yra Ben Nevis, aukščiausias Britanijos kalnas, ir vaizdingieji ežerai. Škotijos plotas - 78 742 km². Didžioji visų 5,1 milijono gyentojų dalis gyvena tolėliau į pietus, Vidurio Škotijos žemumoje, aplink Glazgo ir Edinburgo miestus.